Taip birželis.
Man jau vasara.Jau senai mano širdyje buvo vasara..Pas mus lyja,apsiniaukę,o Lietuvoje karšta..Mano širdyje kaista didelis pavydas,pavydas...Kodėl pas mūsų taip negali būti?Galėjau pasilikti pas senelius ir laukti vasaros..Bet kaip visada mama priekaištauja dėl visko (tik dabar apsiramino)...Laukiu to momento,kada skrisiu į Lietuvą tikrom atostogom...
Atostogos...Bet ne vasaros.Tik savaitę,poto mėnėsį vėl eisiu...Liepos 19,bus visų geriausia diena.Paskutinė diena mokykloje.Kitą dieną išskrisiu,bent taip esu sugalvojusi..
Kaip visada neturėdama ką veikti vaikščiojau po kambarius ir kažko ieškojau,kažko,bet nežinojau ko..Namai tušti,nesutvarkyti.Mama liepė sutvarkyti,išplauti namus,tačiau aš iš savo tingėjimo nieko nedariau,nors turėjau marias laiko.
Pasiėmiau pieštuką,baltą lapą atsisėdau ant palangės ir piešiau visokius pabaisiukus,velniukus ir berniuką..Baltapūkį,šviesiu veidu..Kurį mačiau metro.Jis man taip įstrigo į mintis,kad net negalėjau jo pamiršti.Jis benamis.Popierių padėjau ant palangės ir išbėgau.Užrakinusi duris nuėjau į metro,nuvažiavau viena stotele ir pamačiau jį.Atsisėdusį ant laiptų.
-Labas.Koks tavo vardas?
-Henris...,-atsakė savo skaisčiu balsu,-O tavo?
-Urtė...,-ramiai atsakiau ,-kiek tau metų?
-12,-liūdnai atsakė ir pažvelgė man į akis,-o kodėl klausi?
-Įdomu.Eime,nusivesiu tave ledų,gerai?,-pažiūrėjau į jį ir jis nusišypsojo.Nuėjome į parkelį.Šiandien oras buvo kiek geresnis,nei ankščiau.Užsakiau jam šokoladinių ledų,o pati pasiėmiau braškinių.Atsisėdome ant suoliuko.
-Tu turi tėvus?.-paklausiau ir atsikandau ledo.
-Turiu mamą,tačiau ji kažkur..Nežinau..Tėtis žuvęs,nesu jo matęs,-dailiai valgė ledą.
-O kodėl tavęs nepaima į vaikų namus?,-susidomėjusi paklausiau ir pažvelgiau į tolį.
-Slapstausi.Kai kažkas pamato,pabėgu ir manęs nesugauna.,-nusijuokė.- O kodėl klausinėji?
-Kaip sakiau -man įdomu.
-Papasakok ką nors apie save,-nusišypsojo jis ir pasakė.
-Kaip sakiau esu Urtė.Esu Lietuvė,tačiau gyvenu čia.Man 15 metų,na tiksliau bus..Mėgstu krepšinį...Turiu sesę...
-Krepšinį? Man taip pat patinka..Aš esu Airis,tačiau gimiau čia.Mama turėjo darbą,pradėjo gerti ir ją išmetė.Nebeturėjo iš ko susimokėti už butą ir iš ten mus išmetė.Į mokyklą neinu,tačiau ėjau seniau.Dabar neturiu iš ko nusipirkti sąsiuvinių ir panašiai..
Vos nepradėjau verkti,bet suskambo telefonas.
-Atsiprašau.-atsiliepiau.Skambino Monika,prašė ateiti į jos darbą..-Henri,turiu eiti,-nusišypsojau,-Rytoj susitiksim,nusipirk ledų,-įdaviau jam 10 svarų.
-Ačiū,-pašaukė jis.
Nuėjusi į Monikos darbą,padėjau jai sukrauti,surūšiuoti rūbus.Už tai gavau dešimt svarų..Eidama su ja namo galvojau apie jį,Henrį.
-Monika...O sunku įsivaikinti vaiką?
-Kokie čia klausimai? Na šiaip sunku..
-Ne nieko,taip klausiu,-nutilau ir ėjau.Grįžusios namo atsisėdome žiūrėti teliko.Kažkur karas,kažkas kažką nužudė.Nieko gero.Nusiprausiau,pasidariau valgyti.Pavalgiau,pažiūrėjau simpsonus ir pažvelgiau į telefoną.Kaip visada jis tuščias.Neda išskrido kažkur,Robis Ibizoje...Roksana nežinau...
Žodžiu visi mirę.
Kiekvieną dieną ėjau pas Henrį.Su juo šnekėdavomės.Atrodžiau kaip kvailė,šnekėdama su dvylikamečiu.Tačiau tai man atrodė normalu.Man buvo gaila jo,jo likimo,tačiau tai gali atsitikti ir man.Kiekvienas gali tai pajausti.Su juo šnekėdama,galvojau,kad man viskas taip pat,jį supratau,jo mintis...Juo susižavėjau.Jo meilumu,gerumu.Nebuvau sutikusi tokio gero vaiko,visi pasileidę,nenormalūs,kurių kas antrame žodyje keiksmažodžiai.
Vieną dieną...
-Mamą...Aš noriu kai ką tau parodyti..Viena žmogeliuką..Važiuojame į vieną metro,gerai?
-Na gerai,gerai Urte,-susidomėjo mama.Nuėjome į mūsų rajono metro ir pavažiavome vieną stotelę.-Ir ką norėjai parodyti?
Susigėdau,pasimečiau..Jo nebebuvo.Kur jis?!
-Ma..m..aa...Aš turėjau draugą..Jis buvo Henris,tačiau jam 12 metų..Jis benamis vaikas ir...Jo nebėra..Kelias savaites su juo bendravau,-pravirkau,-Jį surado ir išvežė?
-Urte,tau viskas gerai? Važiuojam.
Parvažiavome namo...Norėjau turėtį brolį kaip jis...Tačiau jį pasiėmė..
Kiekvieną dieną važiuodavau ten,gal pamatysiu jį.Kadanors..Turėjau viltį,tačiau viltis -durnių motina...
Mano svajonės žlugo.Jo nebepamatysiu...
Ištisas naktis neužmigau,galvojau apie jį.Atrodė,kad jis mano brolis,mylėjau jį kaip brolį..
